Istorija

Su hidrometeorologija susijusios disciplinos nuo seno dėstomos Vilniaus universitete. Žinoma, kad jau 1643 m. Jonas Počapovskis (Joan Poczapowski) čia apgynė meteorologijos magistro tezes ir paskelbė traktatą „Universa Meteorologia“ (Vertimas į lietuvių kalbą). Maža to, – būtent Vilniaus universiteto observatorijoje 1770 m.prof. M. Počobuto iniciatyva pradėti pirmieji Lietuvoje reguliarūs oro temperatūros matavimai. Beje, ši nenutrūkstamų meteorologinių stebėjimų seka – viena ilgiausių Europoje. Tiesa, tiek meteorologija, tiek hidrologija iki XX amžiaus universitete dėstytos tik kaip bendro fizikos kurso dalys.

Realia dabartinės universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros užuomazga laikytina 1930 m. Kauno universitete įsteigta Geofizikos ir meteorologijos katedra. Būtina pabrėžti, kad jau nuo 1923 m. šio universiteto Matematikos-gamtos fakultete veikė K. Sleževičiaus įkurtas ir vadovaujamas Geofizikos kabinetas, skaityti geofizikos ir meteorologijos kursai. Būtent šis kabinetas 1930 m. reorganizuotas į katedrą, kuriai ima vadovauti prof. K. Sleževičius. Per dešimtmetį (iki 1940 m.) katedra spėja paruošti 14 diplomuotų specialistų. Beje, prieškaryje katedroje tirta ne vien meteorologija, – nemažai darbų (ir dėstytojų, ir studentų) skiriama gravimetrijai ir magnetizmui. Visgi meteorologija po truputį tampa neabejotinai svarbiausia čia vystoma mokslo kryptimi (visi 1931 – 1939 m. laikotarpiu apginti diplominiai darbai – meteorologinės tematikos).

Nuo tų pačių 1930 m. vėlgi Kauno universitete ima veikti antra hidrometeorologinio profilio darbais užsiimanti – Hidrologijos ir hidraulikos katedra. Jai vadovauja prof. S. Kolupaila. Čia intensyviai plėtojami hidrologinės krypties tyrimai, skaitomi hidrologijos, upių hidraulikos, hidrometrijos kursai. Tų metų leidiniai liudija, jog abiejų katedrų mokslininkai gerai pažįsta vieni kitų darbus, keičiasi informacija.

Lietuvai atgavus Vilnių, prof. K. Sleževičiaus vadovaujama katedra kartu su visu VDU Matematikos-gamtos fakultetu 1940 m. persikelia į sostinę. Technikos fakultetas, kuriam priklauso Hidrologijos ir hidraulikos katedra, lieka Kaune (vėliau ten susiformuoja šiuo metu net keliuose universitetuose vystomos techninės hidrologijos mokykla). Universitete besimezgantys hidrologijos ir meteorologijos ryšiai kuriam laikui nutrūksta.

Lenkiškajame Vilniaus universitete tarpukariu (1919 – 1939 m.) prie Astronomijos observatorijos taip pat veikė Meteorologijos katedra vadovaujama prof. K. Jantzeno. Joje skaityti meteorologijos pakraipos kursai, paskelbta nemažai šios srities mokslinių darbų. Dauguma jų buvo skirti Vilniaus meteorologijos stoties (kuri, beje, 1922 – 1953 m. laikotarpiu irgi buvo įsikūrusi prie observatorijos Čiurlionio gatvėje) duomenų apibendrinimui. Deja, visiems jos darbuotojams pasitraukus į Lenkiją, apie realų darbų tęstinumą kalbėti netenka.

Kita vertus, būtent šios katedros patalpose (Čiurlionio g. 23) įsikuria į Vilnių persikėlusi Geofizikos ir meteorologijos katedra, kuri reorganizuojamame universitete priskiriama Gamtos fakultetui. Bene didžiausias katedros pasiekimas šiuo laikmečiu – sėkmingas viso turėto inventoriaus pervežimas į Vilnių (didelė dalis unikalių instrumentų šiuo metu saugoma Hidrologijos ir klimatologijos katedros muziejuje). Reali mokslinė ir pedagoginė veikla, ko ne kasmet kintant valdžioms, vyksta sunkiai (žinoma tik, kad prof. K. Sleževičius 1940 – 1942 m. skaito meteorologiją geografams); kol 1942 m. vasarą Gamtos fakultetas vokiečių uždaromas.

1944 m. katedra atnaujina savo veiklą Gamtos mokslų fakultete jau nauju pavadinimu – Meteorologijos ir klimatologijos. Jai iki pat savo mirties (1953 m.) vadovauja K. Sleževičius. Pradžioje jam padeda vos keli bendradarbiai, vėliau kolektyvas padidėja iki 5-6 žmonių.

Nuo 1953 iki 1960 m. katedrai (kartu dirbdamas Mokslų Akademijoje) vadovauja prof. B. Styra. Katedra tebėra maža, tad jos įsitvirtinimui universiteto struktūroje itin svarbios tuo laikotarpiu B. Styrai vadovaujant apgintos pirmosios disertacijos (K. Kaušylos, V. Ščemeliovo, V. Matulevičienės). Dauguma to meto darbų skirti Lietuvos klimato bei atskirų jo komponenčių tyrimams.

1960 m. katedroje pradeda vykti radikalūs pokyčiai. Šiais metais joje ima dirbti pirmas tikras hidrologas – Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) hidrometeorologijos institutą baigęs A. Barisas. Jo dėka jau tais pačiais metais katedroje suaktyvėja hidrologinės tematikos tyrimai ir net apginami pirmieji hidrologines problemas analizuojantys diplominiai darbai. Pasikeičia ir katedros vedėjas, – 1960 m. juo išrenkamas nuo 1951 m. čia dirbęs ir hidrologinius dalykus dėstęs doc. E. Červinskas. Jis aktyviai paremia A. Bariso entuziazmą ir 1961 m. katedra reorganizuojama bei pavadinama Hidrologijos ir klimatologijos katedra. Nuo tada iki pat 1991 m. katedra pamečiui ruošia dviejų specializacijų absolventus: hidrologus ir meteorologus. Šiuo laikotarpiu katedrą baigė beveik visas dabartinis Lietuvos hidrometeorologų elitas.

Keitėsi katedros struktūra (darbuotojų skaičius išaugo nuo 6 iki 11 žmonių), vedėjai (1960-1970 m. – doc. E. Červinskas; 1970-1972 m. – doc. V. Ščemeliovas; 1972-1977 m. – doc. A. Barisas; 1977-1986 m. – prof. Č. Kudaba; 1986-2004 m. – prof. K. Kilkus; nuo 2004 m. prof. A. Bukantis), tačiau visi tuomečiai absolventai puikiai atsimena jiems hidrologijos bei meteorologijos aksiomas atskleidusių dėstytojų pavardes. Tai žymus klimatologas, Lietuvos klimato žinovas doc. V. Ščemeliovas, puiki sinoptinės ir dinaminės meteorologijos specialistė doc. V. Matulevičienė, Kuršių marių bei Klaipėdos sąsiaurio tyrimų asas doc. E. Červinskas, visų nuotėkio problemų tyrimo klasikas doc. A. Barisas ir daug kitų, savo srityse ne mažiau nusipelnusių, pedagogų.

Ypač ryškiai keitėsi katedra per pastaruosius metus. Nuo 1992 m. atsisakyta kas antrus metus rengiamų hidrologų ir meteorologų specializacijų ir pradėti ruošti universalesnio pobūdžio specialistai – hidrometeorologai. Perėjus prie dvipakopės mokymo schemos, 1995 m. išleista pirmoji šios specializacijos bakalaurų, o 1997 m. – ir magistrų laida. Pagaliau 1999 m. pirmą kartą priimti studentai į savarankišką Hidrologijos ir meteorologijos studijų programą. Nuo 2011 metų programa pervadinta į Meteorologijos ir hidrologijos studijų programą. Nuo 2017 metų magistro studijų programa sutrumpinta iki 1,5 metų.

SVARBIAUSIOS DATOS

1643 m.– J. Počapovskis (Poczapowski) Vilniaus universitete apgina meteorologijos magistro tezes ir paskelbė traktatą „Universa Meteorologia“.

1770 m. – Vilniaus universiteto observatorijoje prof. M. Počobuto iniciatyva pradėti pirmieji Lietuvoje reguliarūs oro temperatūros matavimai.

1923 m. – Kauno universitete K. Sleževičiaus iniciatyva įkurtas Geofizikos kabinetas.

1930 m. – Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakultete įsteigta Geofizikos ir meteorologijos katedra, Lietuvoje pradedami ruošti diplomuoti meteorologai.

1930 m. – Kauno universitete ima veikti Hidrologijos ir hidraulikos katedra.

1940 m. – Geofizikos ir meteorologijos katedra (su visu VDU Matematikos-gamtos fakultetu) persikelia į Vilnių.

1944 m. – Geofizikos ir meteorologijos katedra atnaujina savo veiklą VU Gamtos mokslų fakultete ir pervadinama į Meteorologijos ir klimatologijos katedrą.

1961 m. – Meteorologijos ir klimatologijos katedra pavadinama Hidrologijos ir klimatologijos, joje kas antri metai rengiami hidrologai ir meteorologai.

1992 m. – Katedroje kasmet pradedami ruošti jungtinės hidrometeorologijos specializacijos geografai.

1995 m. – Išleista pirmoji hidrometeorologijos specializacijos (geografų) bakalaurų laida.

1997 m. – Mokslus baigė pirmoji hidrometeorologijos magistrų laida.

1999 m. – Priimti pirmieji studentai į savarankišką Hidrologijos ir meteorologijos bakalauro studijų programą.

2011 m. – Bakalauro studijų programa pervadinta į Meteorologijos ir hidrologijos studijų programą.

2017 m. –  Magistro studijų programa sutrumpinta iki 1,5 metų.